TL;DR: Įrašas apie tai, kaip maži sustojimai padeda kūrybai tekėti toliau.
Dirbant keliuose projektuose vienu metu, tiek žongliruojant su klientais, tiek judant pirmyn su hobiais (programavimo klube ar mados dizaino būrelyje), kartais jaučiuosi multilypė, tarsi turinti kelis kūnus! Kartais net kalbos susimaišo: vienu momentu mąstau angliškai, kitu lietuviškai. Toks interesų spektras praplečia akiratį, bet štai tas nuolatinis galvos perjunginėjimas išties eikvoja ir jėgas.
Ir tada pagaunu save su užklausa pati sau: kaip neprarasti kryptingo fokuso visame tame judėjime?
Grįžimas, kad galėtum tęsti
Vienas dalykas, kuris man padeda pastaruoju metu, yra labai paprastas: peržiūra prieš tęsiant. Kiekvieną kartą, kai sėdu prie projekto, su kuriuo dirbau prieš savaitę, pirmas žingsnis nebūna „ką daryti toliau“, o „kur aš sustojau“.
Peržvelgiu besimėtančius lipnius lapelius, screenshot’us, užduočių sąrašėlius. Pažiūriu, ką nuveikiau praeitą kartą, ką pažymėjau kaip „done“, kas liko. Ar tai bebūtų mano Github commit’ai, ar suarchyvuotos kortelės Trello, ar ant A4 lapo išbraukti raktažodžiai, tokia pauzė mane išties pradžiugina.
Nors kartais ir atrodo, kad šis laikas apžvalgai tarsi nuneša mane kelis žingsnius atgal. „Koks laiko gaišimas“, girdžiu mintyse. Bet būtent toks nuobodus momentas man leidžia eiti pirmyn.
Pagalvojau, kad toks sustojimas suveikia kaip siūlas, kuomet praeitis tarsi susijungia su dabartimi.
Tarsi grandinėlę verčiau, kur viena savaržėlė jungiasi su kita.
Kūrybos tęstinumo praktika
Anksčiau, kai refleksija dar nebuvo mano žodyne, jausdavosi vidinis nerimas, lyg kiekvieną projektą vis pradedu iš naujo. Ypač savuose kūrybiniuose projektuose, kur „decider“ esu aš, ne klientas. Tik prisėdu prie savo idėjų ir atrodo, kad vėl viskas nuo nulio! Vėl reikia su savimi susitarti, išsifiltruoti mintis bei susigalvoti, ko labiausiai verta imtis būtent dabar. Tai sekino.
Dabar matau, kad kūryboje labai svarbi tęstinumo praktika: surišti naują mintį su sena, naują veiksmą su ankstesniu. Tarsi veriant karoliukus vieną po kito. Vienas karoliukas vienam prisėdimui!
Kartais, žinoma, kelias pasisuka: pradedi iš kito kampo, kito „branch“. Bet vis tiek gali atpažinti ryšį su tuo, ką darei anksčiau. Ir tas tęstinumo jausmas suteikia stabilumo, net tam tikro saugumo informacijos ir projektų gausoje.
Tęstinumas kaip krypties jausmas
Šiandien galvoju, kad tai viena svarbiausių kūrybos praktikų: sugrįžti, prisiminti, tęsti. Ne iš naujo, o iš ten, kur sustojai. Tarsi kelio siūlas, kurį laikai rankoje, kai aplink tiek krypčių. Ir galbūt kiekvienas kūrėjas turi savo būdą to siūlo nepaleisti.
Klausimas skaitytojams
O kaip jums sekasi išlaikyti tęstinumą savo veiklose? Ar turite savo „siūlą“, kuris padeda nepasimesti informacijos vandenyne?