Buvau mokymuose apie Aktyvų Klausymą su Emily Kasriel. Ir suklusau.
Išklausius nėra žodžio reikia. Nereikia atsakyti.
Oho! Tikrai taip anksčiau nepagalvodavau.
O iš kur gi ta intercija kyla? Kad visada reikia atsakyti? Nežinau, gal iš socialinių tinklų? Na juk yra mygtukas “mėgti” arba “komentuoti”. Gal galėtų dar mygtukas būti “pauzė, einu pagalvosiu”. Va va ir idėja naudotojo sąsajos dizainui.
Pauzė aktyviame klausyme
Bet šitie mokymai ir buvo apie tai. Apie pauzę. Ir kaip sunku išlaukti, kad ir 10 sekundžių. Ir tik tada atsakyti. Arba visai neatsakyti.
Man skamba kaip socialiniu normų laužymas! Fainai.
Bet kas buvo naudinga šiuose mokymuose tai ne tik pauzės įrankis, bet ir veidrodis.
Veidrodis aktyviame klausyme
Aš veidrodį suprantu kaip ižvalgą, pastebėjimą apie tai, ką pašnekovas pasakė. Kartais tas pastebėjimas yra apie pagrindinius faktus, o kartais – emocijos užčiuopimas. Ir viso sito grąžinimas pašnekovui pasitikrinti: “Ar taip išgirdau?”
Pasitikrinimas man buvo gal ir naujas dalykas. Na, gal ir žinojau, bet nenaudojau taip jau dažnai… Gerai jau gerai, net gėda pasakyt – nu tikrai naujas dalykas tas pasitikrinimas!
Ir iš tikrųjų, kaip dažnai net neisįvaizduoju kas dedasi kito galvoje ar gyvenime. Kartais net visai ne tai, kas yra pasakoma žodžiais.
…
Kas man patiko šituose mokymuose tai, kad aktyvus klausymas tarsi sukuria distanciją, atstumą tarp pasnekovų. Erdvę, kurioje galima pasisakyti.
…
Kaip panaudosiu aktyvų klausyma?
Pagalvojau, o kaip aš apskritai žiūriu į klausymą.
Iš vienos pusės, man įdomu klausyti, kai pašnekovas pasakoja istoriją.
Bet iš kitos pusės, man sunku klausyti, kai toks sunkumas jaučiasi ore, bet apie tai nėra kalbama.
Idėja: Tuo metu paklausti žmogaus: “man jaučiasi kažkoks sunkumas čia. O tau?”
Idėja2: “Man jaučias kaip minčių sukurys ore. Kažkaip norėtusi pauzės. Pavirškint. O tau? Gal pasivaikščiot einam?”